|
Su auštančiu pavasariu,
Su vyturio daina,
Su žibučių puokšte,
Su kovo 8-ąja.
Būk palaimintas, ryte, pagimdantis aušrą.
Būk palaiminta, moterie, gimdanti žmogų,
Tokį mažą, bejėgį, gležnutį ir trapų,
Tokį tvirtą, galingą vidumi ir protu.
Būk palaiminta!
Kad visad žavėsiu spindėtum!
Kad meilės ir aistros norėtum!
Kad vyrai iš paskos bėgiotų…
Su rožėmis tau paduoti!
Su kovo 8-ąją!
Gražaus pavasario,
Saulėtos nuotaikos,
Sveikatos ir laimės
Moters dienos proga linkim.
Moters dienos proga linkiu
Ilgų gyvenimo metų,
Geros sveikatos.
Visada būk linksma ir laiminga!
Moterys – gėlės,
Vyrai – vanduo,
O kad tos gėlės žydėtų
Reikia kuo dažniau keisti vandenį.
Su moters diena!
Velniop darbą, velniop vyrą!
Šiandien mūsų diena yra!
Gerkim šampą, gerkim vyną,
Pabučiuokime kaimyną.
Pamirksėkim svetimam,
Šiandien viskas mums bim bam.
Su kovo 8-ąja!
Jūs gražios, kaip Deivės,
Jūs lepios, kaip gėlės,
Jums reikia daug meilės
Ir daug šilumos…
Šią dieną Jums žydi pavasario gėlės.
Daug džiaugsmo ir Meilės
Visoms visada…
Su Kovo 8-ąją mielos Moterys!
Mielosios moterys,
Jūs – nuostabiausias Visatos lobis,
Iš Jūsų gimsta visa, kas puosia ir taurina pasauli,
Suteikia jam dvasingumo.
Žemėje būtų daug tuštumos,
Jei nebūtų Jūsų nesamos Šviesos, Meiles, Vilties ir Tikejimo,
Kad rytojus būtų gražesnis ir saugesnis: Jūsų vaikams, artimiesiems ir Jums pačioms.
Būkite laimingos, jausdamos buvimo šioje žemėje prasmę.
Būkite mylimos ir mylinčios.
Tegul Jūsų darbus lydi sėkmė, o svajones – sparnai.
Mamyte, mama, mama
Šaukiu tave vardu,
Tu nuostabioji mama
Geriausia iš visų.
Pasėdėk parymuok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai:
Žinom, kad atiduotum savąją širdį,
Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai.
O dienos liūdnos ir laimingos,
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly.
Te nieko šiandien tau nestinga,
Aplinkui šypsos artimi…
Mamyte, mamyte, gyvybę man davus,
Atleiski už viską, ką bloga dariau.
Ištiesk savo ranką, paglostyk man galvą
Ir būki laiminga – aš Dievo prašau.
Žalia varlė šliaužia geležinkelio bėgiais. Staiga pralekia traukinys ir nukerta jai kojas. Nušliaužia varlė į krūmus ir mąsto:
– Gražios buvo kojytės, reikėtų grįžti ir pasiimti.
Varlė tik nušliaužė ant bėgių ir pralėkdamas traukinys nukerta jai galvą.
Pakelkime taures už tai, kad neprarastume galvos dėl gražių kojyčių.
Už rūpestį, vaikystės pievų rasą,
Jaunystės grožį ačiū Tau tariu, už meilę!
Tuos žodžius tegu užrašo,
Kaip priesaką kartoti juos turiu.
Ačiū tau už meilę, už naktis bemieges,
Už švelnumą rankų, šilumą širdies.
Visada tu būsi kaip gražiausias žiedas
Gėrio ir kantrybės, džiaugsmo ir vilties.
|
|