|
Draugystė – nuostabiausias žodis,
Širdim, ne lūpom jį tari.
Nerasi niekur džiaugsmo, laimės, nei paguodos,
Jei geriausio draugo neturi…
Kai kuriems nereikia žodžių, kad jie suprastų vienas kitą.
Kai kuriems nereikia kelių, kad susitiktų.
Kai kuriems nereikia girdėti, kad išgirstų šauksmą.
Kai kuriems nereikia matyti, kad pamatytų šviesą.
Kai kuriems skauda, nors jie yra sveiki.
Kai kurie verkia, nors ašarų nėra.
Tokie žmonės yra laimingi, tiki stebuklais ir Dievu.
Tokie žmonės gyvena ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų…
Šiaip mes norime nedaug,
Tik draugo, kuris būtų šalia.
Mes trokštame meilės,
Bet tuo pačiu bijome ją prarasti…
Mes bijome gyventi, bijom tikėti ar svajoti,
Nes nenorime visko prarasti…
Draugystė tai lyg žvakės liepsna,
Kuri užgesta nuo kiekvieno pūstelejimo.
Prieš tave dar visas gyvenimas –
Nuotykiai, nauji draugai, svaja,
Mylėk gyvenime žmones ir stenkis,
Kad širdies liepsna neužgestų tavy!
Tegu žiema, tau, būna vasara,
O šiaurės vėjas – muzika švelni.
Ne viskas blogas ir ne viskas pasaka.
Ką savo kelyje tu sutiksi,
Te būna visko, visko, ko žmogui reikia,
O, kad laimingas būtų reikia tiek nedaug.
Jei tu nori, kad sėkmė tave lydėtų,
Tu tyliai ją pašauk…
Kartais būna sunku, oi kaip būna sunku,
Bet tu juokis ir viskas praeis.
Tu neverk, nedejuok, tik gerai pagalvok,
Kad gyvenimas dar prieš akis.
Tu suklysi dažnai, gal padės tau draugai.
Jei tikrųjų draugų tu turėsi.
Bet geriausia vienai(-am), visas skausmas, vargai.
O draugai tik tada, kai džiaugiesi.
Jūra išdžiūsta, akmenys sudūžta,
Bet tikra draugystė, niekada nežūsta.
Kartais nežinai kaip pasakyti draugui…
Kokią šilumą pajunti jį pamatęs…
Nežinai kaip pasakyti jog nori būti visada kartu…
Nežinai kaip pripažinti, jog tau to draugo reikia…
Nes tu be jo, kaip be rankų…
Draugai, kas jie?
Gal mažas spindulėlis tavo vaikystėje,
Gal mažos širdutės, kurios tave palaiko,
Gal tai kažkas, tau brangiausio, ko negali būti šiam gyvenime.
Draugai tai tie žmonės, su kuriais yra beprotiškai malonu būti kartu,
Dėkokime, kad turime draugus! Brangiausiam draugui, tai TAU.
Išaušo rytas jubiliejaus,
Greit saulė atrakins vartus.
Ir visos gėlės spalvas lieja,
Kad jis išliktų nuostabus.
Kad laime žėrintys šaltiniai,
Pasiektų džiaugsmo upelius.
Kad rasos tyros, krištolinės,
Bučiuotų žiedlapius švelnius!
O jie, prie skruostų prisiglaudę,
Pajutę virpesį širdies.
Viliotų žengt į erą nauja,
Kur gėrio upės išsilies…
Kur praeitis giliai nuskendus,
Negrįš pro tiltus užmaršties.
Džiaugsminga šypsena ant veido,
Ir rankos sveikinti išsities:
Tegu Tavieji jubiliejai,
Žiedais pavasariu praskrieja!
Ne, širdis nesensta ir nežyla,
Jeigu ji turtinga ir dosni.
Lyg saulės spinduliuos sušyla,
Tie, kuriems gerumą dalini.
Aštuoni dešimtmečiai praėjo,
Širdy gerumo neužgniaužė.
Ir jis išsaugotas tarp vėjų,
Visus dar šildo, tarsi laužas.
50-tąjį kartą rudenio kaskadom,
Žyra lapai, žyra snaigės ant takų.
Daug kelių vingiuotų dar rytojai žada,
Linkim, kad praeit juos Jums nebūtų sunku.
18-lika.
Aš taip tikiu,
Kad snaigės žiemą krinta,
Kad po žiemos pavasaris ateis.
Aš taip tikiu,
Kad būsi tu laiminga,
Tuomet ir liūdesys kažkur išeis.
Aš taip tikiu,
Kad šie atneš laimę,
Juk tau nebe 8-neri,
Juk tau jau 18-lika.
Tamsiame palėpės kampe palikai vienišą lėlę,
Tai buvo šauni lėlė – tai buvo nerūpestinga vaikystė.
Užverk palėpės duris ir pažvelk pro langą,
Saulė jau pakilusi linksma triūsia.
Atėjo Tavo 25 – asis ruduo (vasara)…
Lai dienos bus kupinos linksmos vyturio giesmės,
Lai prie tavo gyvenimo tako žydi ryškiausi žiedai.
Dar neilgai-
Tik (20) metų tavo akių gelmėse degė,
Saulėlydžio liepsnos ir rytmečio rasos.
Tik (20) pavasarių-
Tau dainavo parskridę paukščiai ir čiurleno upeliai,
O alyvos ir debesys barstė ružavą sniegą.
Dar tik (20) metų-
Tau po kojomis skambėjo skaidriausios rasos.
20 pavasarių-
Tau ant lūpų lašėjo tėviškės lūpų medus.
Dar neilgai…
Dar tik (20) metų!
Tu girdi? Tai verkia pamirštos lėlės. Vaikystė prabėgo seniai, nesugrįžtamai.
Tau (18)-lika. Tik pagalvok, (18)-liktą vasara praverė duris.
Būk švelni ir laiminga, nuoširdi ir gera.
Te linksmumo nestinga niekada, niekada.
|
|