|
Neišsenkantys šaltiniai liejas
Jausmui tėviškumo amžinam,
Neišleidusiam nuskristi vėjais
Ir barstyti laimę pakelės beržams.
Taip, dėkingi mes dabar likimui
Už nepaprastus namus, Tėvus,
Ir už tai, kad niekada gimtinės
Neiškeisim į kitus kraštus.
Mes suklumpame prie Jūsų kojų —
Seną slenkstį mūs namų bučiuojam.
Brangi Dukrele, sveikinam Tave —
Tu peržengei jaunystės slenkstį,
Tačiau globojanti tėvų ranka
Neleis nežinomybėn eiti.
Branginsime Tave kaskart labiau,
Globosime kiekvieną žingsnį.
Gal patarimų nereikės, tačiau
Ilgai tėvams maža išliksi.
Žinok, širdele mūsų praeities —
Tu — bendras mūsų sielų medis.
Tegu po kojom žemė Tau klestės
Ir vien tik laimės rytas žadins.
Brangi Dukrele, sveikinu Tave
Su nuostabia gyvenimo švente.
Kai esi toli nuo mano širdies — joks girios paukštis neuždainuos
giesmės, kuri atstotų Tavo kalbėjimą.
… ilgiuosi kiekvieno ryto, kai keldavau Tave iš sapnų
karalystės. Prisimenu kiekvieną vakarą, kai guldydavau
Tave į žvaigždėtų svajonių patalus.
… šaukiu Tave naktimis ir dienomis, didžiausių tolybių
erdves siekiančiais žodžiais, mintimis ir maldomis.
… šaukiu Tave savo dvasios pastangomis, tikėdamasi
įteikti Tau pasitikėjimo ir sėkmės, ilgesio ir džiaugsmo.
… nėra tų vertybių, dėl kurių galėčiau atsisakyti Tavo
gyvenimo reikalų, darbų ir rūpesčių.
… neįmanoma suskaičiuoti laiko saulėtekiais ir saulėlydžiais,
kuomet aš svajoju apie Tave.
… neaprėpiamas mano laukimo ilgesys Tau, mylima
mano Dukryte, o tai, kas atrodo amžinybe Tavęs belaukiant,
tuojau pat pavirsta akimirka vos tik Tu, brangioji, apkabini
mane.
Tarsi skambi gyvenimo giesmė —
Mums Jūsų meilė, duona, rūpestis…
Ir norisi karštai mylėt, gailėt,
Pateisint Jūsų tyrus lūkesčius.
Mes norim Jus lankyti visada
Su Jūsų anūkėliais mylimais,
Kad nubyrėjus džiaugsmo ašara
Apgaubtų tarsi debesų sparnais.
Mes mylim Jus ne švenčių dienomis,
Ne kasdienybės glaudžiam pilkuma…
Apvainikavęs meile ilgesys —
Tai mūsų amžinoji dovana.
Iš mėlynų žibuoklių Tavo akys —
Aš Tavo mamai jas nešiau,
Kai vyriškom svajonėm meilę trapią
Ir Tavo laimę nutapiau.
Neatsiklausęs, nieko nesitaręs
Aš Tavo vardą išrinkau…
Tavęs, mieloji, dar nematęs
Mylėjau, puoselėjau ir glaudžiau.
Dukryte, rožių pumpurais tapyčiau
Tavąsias lūpas ir žodžius,
Kuriais šaukei mane mažytė,
Kuriais žaidei mamos vardu.
Geroji mūsų, jau suaugusi, Dukra, —
Tu mūsų saulė ir akių šviesa.
Kur einu, ką regiu, vis galvoju,
Kaip tolybėj rankas Tau paliest.
Kai kalbu, tai šaukiuosi svajonių,
Kad lydėtų Tave link vilties.
Bet kai dienos šešėliuos nublunka,
Kai nakty beldžia man ilgesys —
Pasiimčiau į krepšį vien plutą
Ir išeičiau, kur Tavo širdis…
Mums išliks gerumu spinduliuojantis žvilgsnis.
Tyros akys lyg mėlyno skliauto gelmė,
Žodžiai, lapkričio lapais įkritę į širdis,
Žingsniai, skambantys aidu mūs laiko tėkmėj…
Metų gilumą lietė Jūs rankos lyg širdį…
Mes lyg medžiai užaugom tų rankų glausti.
Ta pačia šiluma mūsų akys Jums spindi,
Kuria globėte mus, kol dar buvom maži.
Kas sutiks dosnumu, jei ne tėviškės sodžius?
Kas gyvenimą mūsų pasotins dabar,
Kai pačių mūs vaikai savo nerimu guodžias,
Sielų ilgesio pirštais pabeldę langan?
Mes be Jūsų gerumo gyventi negalim —
Laimėj širdis pravirkdė — jos duokit kiek galit.
Sparnuotoji pasakų laimės paukštė neša mūsų delnais
Tau laimę. Ak, Likime, kad išsipildytų net tos svajonės, kurių,
rodos, negalėtum geisti, tebūnie taip, kaip dar niekada
nebuvo.
Žvaigždėtieji pasakų skliautai lai apgaubia Tavo gyvenimą
stebuklų ir fantazijų skraistėmis, kad pajustumei likimą
to Žmogaus, kuris „gimė su marškiniais“. Tegu dangiškasis
laimės rūbas niekuomet nesuplyšta ant Tavo gyvenimo
pečių.
… atėjau, nes man reikia Tavo namų šilumos, be kurios,
rodos, ir mano namai atšąla…
… sugrįžau, nes nebežinau, kaip tęsti savo gyvenimą, ir
nors nedrįstu klausti, jaučiu, kad patarimą duosi pats…
… glaudžiuosi prie Tavęs, tarytum netyčia, tačiau žinome
abu, kad ieškau sau gyvenimo tvirtybės, stiprybės ir esmės…
… paimu Tavo atlaužtos duonos ir godžiai valgau iki
paskutinio trupinio pasotindamas savo gyvenimą…
… atsigeriu iš Tavo stiklinės šalto vandens ir numalšinu
sąžinės troškulį…
… klausausi Tavęs ir suprantu, jog dar daugybę metų
būsiu Tavo vaikas, kuriam reikia Tėvo…
… neaprėpiama Tavo, Tėve, tiesa, kaip neaprėpiama
Dievo šviesa.
Dukryte mano mylima,
Aš akeles Tavas bučiuoju —
Rašau Tau laišką verkdama
Ir Tavo vardą vis kartoju.
Ramunių žiedlapiais buriu
Tau laimę, kurios neturėjau…
Ir savo nuojauta tikiu,
Kad Tavo laimė jau atėjo.
Vaikystės soduose saulėtuos,
Prabėgo dienos kaip viena.
Ir štai jau beldžias išsvajota,
Pilnametystės valanda.
Tad drąsiai ženk per amžiaus slenkstį,
Tau horizontai atviri.
Gyvenimu tauriu įrodyk,
Kad Dievo dovaną turi.
Sveika sutinkant jubiliejų, kurio taip laukėme visi.
Tegul jis būna mūsų visų šventė, kurie Tau esam artimi.
Ir neaplenkia jis nei vieno, kurie yra Tau ištikimi.
Šia proga prisiminki ir kitus, kurie tau brangūs iš tiesų.
O mes Tau norim palinkėti laimės, džiaugsmo,
Kad visuomet širdy išliktum tu jauna.
Kad viskas šiam gyvenime, Tau išsipildytų dar ateityje.
Vieną kartą vaikinas ir jo mergina važiavo motociklu apie 200 km/h.
Mergina:
– Sulėtink, aš bijau.
Vaikinas:
– Nebijok, tai smagus žaidimas.
Mergina:
– Prašau, padarysiu viską, kad tik sulėtintum.
Vaikinas:
– Gerai, apkabink mane labai stipriai.
Mergina:
– Gerai, gerai tik sulėtink greitį. (Mergina jį apkabino)
Vaikinas:
– Ar galėtum nuimti mano šalmą, nes jis man trukdo, ir užsidėti sau. (Mergina nuėmė šalmą ir užsidėjo sau)
Vaikinas:
– O dabar pabučiuok mane, ir pasakyk, kad myli.
Mergina:
– Myliu tave. (Mergina jį pabučiavo)
Kitą dieną laikrašty: Vakarykščiam dviejų jaunuolių įvyky, kuris įvyko mieste žuvo vienas asmuo. Pasirodė, jog motociklo vairuotojas kelionės vidury sužinojo, jog jo stabdžiai neveikia, tad davė savo merginai savo šalmą ir paprašė jos pasakyti, kad jinai jį myli ir pajausti paskutinį mylimosios bučinį, kuriai atidavė savo gyvenimą.
Pakelkime taures už amžiną meilę!
Jei turėtum 500 tūkst. draugų, susikabinę rankomis galėtumėte apkabinti visą pasaulį.
Jei turėtum 200 tūkst. draugų sudarytumėte visą miestą žmonių, kurie sveikintųsi su šypsena.
Jei turėtum 25 tūkst. draugų, telefonų firma tau nutrauktų ryšį kiekvieną kart, kai sueitų metai.
Jei turėtum 6 tūkst. draugų, būtų faina turėti 6 tūkst. krikštavaikių.
Jei turėtum tūkstantį draugų, turėtum 2 tūkstančius rankų.
Jei turėtum 365 draugus, kiekvieną dieną praleistum su vienu iš jų.
Jei turėtum 100 draugų, gautum 100 patarimų.
Jei turėtum 4 draugus, turėtum 8 saugias rankas, kurios tavim rūpintųsi.
Jei turėtum 2 draugus, būtum 2 kartus laimingesnis.
Bet jei turėtum tik 1 draugą (ir turi), nereikėtų nieko daugiau…
Vienas žmogus, o jame tik dvi ašaros,
O jose – šimtas jausmų…
Jausmuose – tūkstančiai minčių,
O pasauly vienetai fainų draugų kaip TU…
|
|