|
Vėl susirinkom išlydėt paikystę —
Mūs nerimą jaunų dienų,
Ir tai, ką vis vadinome kvailystėm —
Audringu savo likimu…
Mes susirinkome lyg į vaikystės puotą,
Kur dūks mūs šelmiškas Ruduo…
Tarsi pavasaris — Jaunikis valsą šoka
Ir bando Poniai asistuot.
O ši ponia — tai Tu, Vaikystės drauge,
Graži ir švytinčiom akim!
Juk dar ne vienas pašokdinti laukia, —
Tai, ko tą Rudenį bandai apsikabint?
Miela mano jaunystės Drauge!
Pražydo sodai Tau širdy.
Mes jau seniai abi suaugom —
Draugystė sieja nuostabi.
Leisk palinkėti Tau daug metų —
Dabar tik pradedi gyvent…
Lai nenueis tie metai veltui —
Linkiu Tau dar ilgai nesent!
Tu kas pavasarį žydėki
Baltųjų sodų gražumu.
O kai širdy ims rudenėti —
Nepergyvenk — Tu tarp draugų!
Esi ta moteris, kurią rinkausi iš didžiulės gausybės mūsų
miesto moterų. Esi ta, kurios žavi eisena dar ir dabar
nenustoja jaudinti mano širdies. Esi ta, kurios akių šviesa
žavi mane visą gyvenimą.
Daugybę kartų stebėdavau Tave rytais prie pusryčių
stalo, vakarais besišukuojančią prie veidrodžio, dienomis
parskubančią iš darbo… Tu visuomet buvai gražiausia.
Daugybę kartų stebėdavau Tave, tvarkančią mūsų namus,
skaitančią knygas, gaminančią maistą, prausiančią
mūsų vaikus… Tu visuomet buvai gražiausia.
Esi ta, kurią išsirinkau iš tūkstančių — ta nepakartojama,
ta vienintelė, reikalinga ir miela.
Prabėgo daug laiko nuo tos dienos, kai mudu susituokėme.
Nubėgo, nutekėjo didžiulės gyvenimo upės. Tos
galingos srovės nešė mus kartu vienoje valtyje ir tokio likimo
dėka nugyvenome ilgą gyvenimą gyvenimėlį…
Nenešiojau Tavęs ant rankų, bet atnešiu Tau vandens,
apsilankius ligai. Nebučiavau Tavęs prie visų, bet buvau
ištikimas ilgus metus. Nesupau už Tave vaikų, bet griežtai
auklėjau, kad sulauktume jų laimės.
Sveikinu Tave, mano mylima Žmonele. Keliu taurę už
Tavo gerumą man ir vaikams. Dėkoju Tau ir tikiu, jog sulauksime
dar daug tokių švenčių.
Žinau, kad galėčiau padovanoti daug daugiau materialinių
vertybių, tačiau nesuteikčiau dvasinės pilnatvės mūsų
jausmų harmonijoje. Todėl esu įsitikinęs, kad keli mano žodžiai
šventėje Tau yra didelė laimė. Myliu Tave ir mūsų vaikus.
Kaip ir daugelis vyrų, aš nemoku sudėti Tau sakmių,
negaliu kalbėti eilėmis, nepadainuosiu serenados… Mano
darbai kalbėjo Tau už mane daugybę metų. Gal ne viską
dariau, kaip Tu norėjai, bet stengiausi būti dėl Tavęs vyriškiausias,
stipriausias ir geriausias. Gal nebuvau tas nuolaidusis
tylenis, kuris neturi nuomonės, bet visuomet buvau
įsitikinęs, jog kuriu mūsų mažytį rojų. Gal nebuvau gabiausias
iš visų ir nepastačiau rūmų, bet visuomet stačiau namus
pagal Tavo svajonių modelį. Gal nepadėjau Tau kasdienybėje
tiek, kiek reikėjo, bet atleisk man ir aš globosiu Tave.
Žinau, kad esu Tau mielas ir brangus. Apie tai byloja
mūsų gyvenimas. Todėl dėkoju Tau, branginu Tave ir bučiuoju
Tavo švelnias rankas taip, kaip galėčiau pabučiuoti gyvenimą.
Baltųjų rožių Tau nešu pavasariais,
Baltų lelijų — vasarom žaliom.
Baltam sapne, bučiuodamas kas vakarą,
Bandau Tave iš naujo suviliot.
Esi žavinga mano meilės fėja,
Esi dangaus skliautų man atsiųsta.
Mes susitikom pasakų alėjoj.
Ir Tu nebūsi niekada viena.
Brangi žmona — Tu man gyvenimo daina!
Laimingas būk jaunystės šventėj!
Žinok, kad mylimas esi.
Širdis dainuoja — tik gyvenki
Namų savųjų ilgesy.
Kad Tu žinotum, kaip man reikia
Tavųjų rankų šilumos…
Tave myliu aš švelniai, švelniai,
Nors užauginom jau vaikus.
Dabar sau pagyventi galim
Ir vėl pabūt abu kartu.
Nėra, atrodo, tokios laimės,
Kurioj nebūtum, mielas, Tu.
… dėkoju Tau už žvaigždėtas mėnesienas, kurias man
dovanoji mūsų vakariniais pasivaikščiojimais…
… dėkoju Tau už kvapnųjį kavos puodelį, išvaikantį
paskutinius rytmečio sapnus…
… dėkoju Tau už draugų ir bičiulių, ratą, kurio neapleidome
Tavo dėka…
… dėkoju Tau už sveikatos taurę, kurią užpildei savo
gerumo ir meilės eliksyru…
… patikėk, visą savo gyvenimą paaukosiu Tau ir niekuomet
nepamiršiu Tavo dosnumo…
… patikėk, nereikės Tau ieškoti svetimų žmonių šilumos,
nes aš šildysiu Tave savo atsidavimu…
Ar žinai, kad šioje šventėje tik Tu pati esi didžiausia šventė man. Savo dėkingumą norėčiau išreikšti dovanodamas
Tau ne tik gražius žodžius, bet ir pasižadėdamas būti Tavo artimiausiu žmogumi ateityje.
Begales kartų stebėdavau Tave besipuošiančią į teatrą, besirengiančią į darbą, besiruošiančią į svečius, beišlydinčią
mane į darbą… Tu visuomet buvai gražiausia.
… man reikia tik Tavo liūdesio, kuomet išeinu pro duris…
malonu, kad lauki manęs.
… man reikia tik Tavo juoko, kuomet žaidžia mūsų vaikai…
Tu man primeni laiką, kai susipažinome.
… man reikia tik Tavo širdies plakimo bemiegėmis naktimis…
apkabinęs Tave jaučiuosi reikalingu.
… man reikia tik Tavo ašarų, kai pergyveni dėl vaikų …
Tavo jautrumas gydo ir mane.
… man reikia tik Tavo pasitikėjimo, kad galėčiau gyventi
žemėje… myliu Tave.
Esi ta vienintelė moteris, kurios man reikia kasdienybėje
ir šventėse, kurios reikia man ir mūsų vaikams.
Myliu Tave, brangi mano Žmonele. Gerbiu ir tausoju
Tave, kad visą gyvenimą nereikėtų gražesnės gėlės namams
už žydinčią Tavąją širdį.
… man reikia tik Tavo rankomis pagamintų pietų, pusryčių
ir vakarienės… Tu vienintelė taip skaniai gamini.
… man reikia tik Tavo rankomis išskalbtų ir išlygintų
marškinių… atrodo, jog visą dieną esu glaudžiamas.
… man reikia tik Tavo rankomis sutvarkytų mūsų namų…
mane užburia grožis ir harmonija.
… man reikia tik Tavo laukimo, kuomet grįžtu išvargęs,
nes tik pas Tave vienintelę skubu.
Noriu, kad Tavęs pavydėtų viso pasaulio gėlės, nes
kuomet glaudžiuosi prie Tavęs, svaigstu mūsų artume. Kiekviena
diena padovanoja man begalę gražių akimirkų su Tavimi.
Noriu Tau priminti mūsų svajones. Jeigu iš jų būtų galima
sukurti dangų, debesų platybės nusidriektų toli už horizonto.
Mūsų svajonių išsipildymas užgožė bet kokias menkas
nesėkmes.
Noriu, kad Tavęs pavydėtų Saulė, Laikas, Žemė ir Jos
didenybė Meilė. Tai aš Tave turiu. Tai aš Tavim didžiuojuosi.
Tai aš be Tavęs negaliu gyventi. Esi man pats svarbiausias
žmogus gyvenime.
Lyg žuvėdra aš būčiau viena be Tavęs,
Tarsi ledkalnių vėtra laukinė —
Baltasparnė vienatvė gesintų žvaigždes
Ir išnyktų manoji idilė.
Bet esu tarp svajonių kartu su Tavim,
Obelim mūsų sodai nunoko…
Kad gyvenimo tikro mes esam verti —
Tau už tai savo meilę aukoju.
Apkabint Tave ateinu —
Tyliais žodžiais tarp bučinių
Aš Tave Žmona vadinu.
Pamyluot Tave ateinu —
Ir dėl laimės mūs abiejų
Aš Tave mylima šaukiu.
Neturiu Tau šiandien gėlių,
Nerašau Tau šiandien laiškų,
Bet žinau — Tau gerai, kad esu.
Ir todėl aš Tave branginu.
Sveikinu Tave, mieloji Žmona,
Bet didžiausia šventė man pačiam,
Kad turiu Tave aš tokią,
Jog neleidai būt perdaug laisvam.
Aš myliu Tave, brangioji Žmona,
Ir už nuodėmes, prašau atleisk.
Branginu Tave, manoji ponia,
O už praeitį daugiau neteisk.
Tad priimki mano puokštę rožių,
Nes aš vyras ir man trūksta žodžių.
Visą gyvenimą Tavim tikėjau
Ir visada Tavęs ilgėjaus.
Taip galima ilgėtis to žmogaus,
Kuris nepameluos ir neapgaus,
Kuris ne žodžiais vis mylės
Ar triumfais pažadų pilies,
Bet bus laimingas, kai kartu
Gali gyventi dėl vaikų.
Ir džiaugtis likimu bendru.
|
|