|
Dėkoju Tau už pritarimą
Ir už “palaikymą” tiesos,
Už pakvietimą papietauti…
Ir dar daugiau tikrai viliuos…
Viliuos, kad mes ilgai draugausim
Ne tik darbe, bet ir namuos,
Kad į svečias šalis keliausim,
Jei kas kelionę bendrą duos…
Už bendrą kavos puodelį per pietus,
Už valandėlę prie kavos po darbo…
Už kolegas ir už bendrus draugus
Šiandien keliu draugystės taurę!
Tave pabūt kartu kviečiu
Pačiu brangiausiu man svečiu…
Lyg riešutai — į saują,
Lyg spinduliai — į saulę —
Atėjote po vieną
Ir triūsėte kasdieną.
Visi linksmi ir gražūs,
O rankos — baltos, mažos…
Bet daug padarėt darbo
Ir niekas nepavargo.
Todėl, kad ne po vieną,
O kad visi už vieną!
Vieni kitais tikėjom —
Todėl tiesa klestėjo.
Dabar — mes kolektyvas —
Grynuolis aukso gyvas!
Triumfuokim jubiliejui
Ir lai šampanas liejas.
Ateinu ne tuščiomis —
Pilnas dėmesio glėbys:
Patarimams ir tiesoms,
Pabarimams ir naštoms —
Už save ir už kitus,
Išklausysiu už visus!
Atlaidumas lai klestės
Ir širdis nenukentės,
Kai nors vienu žodeliu
Jus užgaut galbūt galiu.
Mano tiesą greit pajus,
Kas tik melui pakantus.
Galite neabejot —
Jums neteks darbe miegot —
Darbas verda ten, kur aš —
Už mane nedirbs kažkas.
Mano humoras tylus —
Nieks tikrai nuo jo nedus.
Gerbt ir dirbti atėjau,
Kai tik reikia — aš tuojau…
Su Jumis prabėgo metai, dienos,
Su Jumis švenčiau šventes.
Liūdesio akimirką kiekvieną
Su Jumis buvau drauge.
Man taip gaila, kad turiu palikti
Tuščią savo vietą aš…
Nenorėjau tylomis išnykti,
Lyg šalta žvaigždė užgest…
Mano atsisveikinimo puota
Man liūdna tikrai, draugai…
Lai tai bus neišgalvota,
Kad draugausim dar ilgai.
Iš triukšmingų gatvių einame į darbą,
Visą dieną būname kartu.
Mes draugai didžiausi kolektyvo tarpe —
Nors kolegos esame kitur.
Nuotaika lyg saulė languose, ant stalo —
Spinduliuoja mūsų širdys dvi.
Ir jausmai po darbo niekad neatšąla —
Gal kitiems atrodome keisti.
Bendradarbiai ir draugai,
Nes abiems labai gerai.
“Verčiasi darbai kalnais”
Ir netampa mums vargais.
Niekada neišnyksi šešėly,
Jei gyvensi tiktai dėl kitų.
Niekada nenuvys Tavo gėlės,
Jei dainuosi širdim dėl žmonių.
Tavo magiško balso klausytis
Eis seni, dideli ir maži —
Tavo dainos ne vieną išgydys,
Jei nebūsi prieš juos išdidi.
Tai, ką duoda mums Dievas — palaima.
Ši sėkmė juk retam paskirta.
Gal kažkas šaukia dangų pagalbos? —
Prieš Tave žydi žemė visa!
Gyvai Tu imi į ranką šaltą mikrofoną
Ir skamba lūpose pažįstama daina,
O kiekviena nata prožektoriuos užgroja —
Skambus orkestras aidi scenoje tada.
Triumfuoja salė, griaudi Tau aplodismentai,
Kai scenos laiptais prie žiūrovų Tu eini.
Palietęs žodžiais mus, širdy jauti Tu šventę,
Pavirtęs mums akordais iš senų dainų.
Giedoki, dainininke, scenai savo himną!
Gyvenki dėl žiūrovų meilės laikinos…
Lai rieda skaidrios ašaros ir veidą vilgo,
Kai liks vienintelė gėlė nuo mylimos.
Teatro prabanga kiekvieną dvasioj pakylėja.
Tiktai kulisuose suvirpa jaudulys.
Artistų paveiktas, kažkas nustos saldžiai mylėjęs,
Kažkas daugiau savęs mylėti neišdrįs.
Bet būki artistu ir scenoje kasdien gyvenki!
Kasdien gyvenki, mirki ir pakilki vėl!..
Ne kiekvienam valia palenkti šitaip savo lemtį
Ir dėl kitų kasdien tą šurmulį kentėt.
Teatras — dvasinių kančių ir nerimo šventovė:
Ten nebylus artistas mirtyje prabils,
Ten vis gyventi šaukia tikėti meile nesiliovę,
Ten išdidi širdis gyvenimui pakils.
Neužrakinkit salės durų — aš sugrįšiu
Ir scenoje tuščioj girdėsiu plojimus.
Sparnuotu angelu dainoj pakilsiu,
Nes kol dainuoju — šioj žemėj gyvenu.
Neužrakinkit niekad salės durų.
Nes raktų aš nuo jų nebeturiu.
Aš Jums gyvenimą kasdien aukoju,
Nes kol dainuoju — šioj žemėj gyvenu.
Neužrakinkit salės durų — dar dainuoju,
Liečiu fortepijono klavišus ranka.
Nukritusi gėlė žodžius kartoja
Ir šluosto prakaitą pavargusi daina.
Aš dar nekart dainuosiu Jums, žiūrovai,
Kai Jūsų meilę rasiu laišku gėlėse.
Prikels ranka apsnūdusį fortepijoną
Ir gims melodija koncertui vėl nauja.
Mane į salę nuolat kviečia Jūsų meilė —
Išgirdęs muzikos garsus aš vėl skrendu.
Artisto sielai Dievas suteikė šią laimę
Dainuot dainas, gyvent gyvenimą kitų.
Aš dar ne kartą nusilenksiu, Jums žiūrovai,
Prisieksiu vėl dainuoti amžinai.
Man Jūsų palankumas mielas, mano ponai,
Dėkoju Jums, gerbėjai ir tikri draugai.
Praėję miesto gatvėj gal nebepažinsit
Ir net užmiršite žodžius skambių dainų.
Bet patikėkit, mano širdį nuraminsit
Kai Jus sutiksiu vėl prie bilietų kasų.
… kankanų spindesys, ovacijos paikų žiūrovų.
Šekspyro klausianti karčios būties kalba…
Štai vieniša Karmen prabėgusi lengvai sustoja.
Ak! Dezdemonos linkstanti mirtin galva…
Teatro šurmulys nuščiūva arijai suskambus.
Mintis nueina dekoracijų kraštais.
Žiūrovai pamažu į rolę susirango
Ir patogioj kėdėj gyvena su visais.
Jiems patogu pasižiūrėt į mirštančiojo kančią —
Tai išprotėjusių komedija gili…
Juk sąmoju bereikšmiu patogu užlieti valdžią
Kėdėj, kurioj Tu pats nebuvęs neklysti.
Bet jei esi artistas — vaidinti niekad nenustoki
Ir stebink netgi tuščią gatvę ta drama,
Kurioj Tu niekad dalyvauti negali nustoti,
Nes uždanga į Tavo širdį pakelta…
Kiekvienam gimusiam angelui
Dievas užrašo ant delno LAIMĘ,
Ant lūpų palieka MEILĘ,
Širdy TIKĖJIMĄ, akyse VILTĮ.
Lai Tave visad globoja mažas Angeliukas.
Jei gavai šį tekstą, žinok jog kažkam esi be galo brangus…
Tu ateini kiekvieną vakarą į sceną
Ir savo laime daliniesi su mumis.
Koncertas baigiasi — lieki stovėti vienas…
Išeina natos… Vėjas trenkia durimis.
Prožektoriai jau išjungti. Rakina salę.
Dar sūrūs prakaito lašai Tau ant kaktos.
Tu scenoj nori dar pabūt, nes mūsų meilės
Suskambę durininko raktai neatstos.
Atmerk plačiai akis ir grįžk į salę!
Užlieki dainomis ir nuotaika gera.
Sūrių lašų neliks — artistas viską gali…
Gyvenimas prabėgs — liks nuostabi daina.
Vaizduotėj mums esi gražuolis Princas,
Karalius ant afišų ir rampos šviesose…
Bet koks bebūtumei — Tu, Dainininke, liksi
Apdovanotas už visus gyvenimo šlove!
Aš menu muzikinį teatrą —
Veda kelias dažnai ten sugrįžt,
Nes pravirkęs pabėgau į gatvę,
Kainą rizikos drįsęs bandyt.
Paskutinį spektaklį nutraukiau,
Nepagerbęs žiūrovų — verkiau…
Už kulisų vis arijos laukiau
Ir balsu operetę šaukiau.
Dekoracijų tamsūs šešėliai
Dengė sienas teatro senas,
Kai verkiau iš spektaklio išėjęs
Vis dar liesdamas mūzą ranka.
Dar galėjau tada nusilenkti
Ir žiūrovus paliesti akim,
Bet lyg sužeistą savąją lemtį
Fraką perplėšiau tyčia vinim.
Apkabink mane, Parteri, žvilgsniais,
Baltos ložės, Jums žiedą metu.
Paskutiniai spektaklyje žingsniai…
Aš dėl scenos kitos išeinu.
Šaukia muzika širdį dainuoti…
Nepalik, partitūra, natų!
Scenos uždangai vėl asistuoti
Lyg artistei gražiausiai galiu.
|
|