|
Šiandien pirmąkart žaisliukams
Teko likti namuose,
Parkeris, sąsiuviniukai
Vietoj jų kuprinėje.
Tu nuo šiandien pirmokėlis,
Tau daug daug sėkmės linkiu,
Lai spalvotas vadovėlis
Taps geru tavo draugu.
Tegul visos žemės raidės taps geriausios tavo draugės,
Mokykis gerai, vaikeli, ženk į priekį po žingsnelį.
Tarp brangių savo klasės draugų,
Tarp pažįstamų sienų, veidų
Paskutinė rugsėjo pirma,
Jau tokia 12-oko dalia.
Neliūdėk, viskas eina pirmyn,
Dienos neš skausmą, džiaugsmą tolyn.
Tik tikėk savimi ir tegu
Tau likimas bus ypač dosnus.
Čeža lapai auksinio rudens,
Paukščių virtinės dangų graudina.
Tavo akys su liūdesiu žvelgs
Pro mokyklinį langą į tylą.
O paskui tarp senelių suolų
Ties kruva sąsiuvinių palinksi,
Nerimausi dėl kito klaidų
Ir taisysi, taisysi, taisysi.
Mokiniai vis ateis ir išeis,
Pasiėmę tavęs po dalelę,
O tu šilto rugsėjo takais
Naujus mokinius vesi į kelią.
Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų,
Paskutinį kartą klasėn žengdama.
Ir matysi veidus, artimus ir mielus,
Bet nebegriš jau niekad mokinio dalia.
Kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kas ji? Mokytojo širdis.
Kviečia augti dvasia ir protu,
Moko būti pačiu savimi,
Ji vis žadina laisvę žmonių,
Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
Kas ji? Mokytojo širdis.
Jai vis lemta sutikti mažus,
Prisirišti prie jų ir pamilt,
Užauginti jaunystės sparnus
Ir paspaudus rankas išsiskirt.
Kas ji? Mokytojo širdis.
Didžiuojuos, kad jūsų buvau mokinys.
Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį “ačiū”,
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių.
Dar padėkot norėjau už žinias,
Už šilumą, už rūpestį, už meilę,
Už tai, kad man padėjot save rast,
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.
Bus daug dienų bežydinčių alyvom,
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų,
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.
Būna lygiai ir gera, ir liūdna –
Vien dėl to, kad buvai ir grįžai.
Kad kažkur ant gyvenimo dugno,
Lieka vaikiški mūs parašai…
Jau girdi? Klasės užsidaro.
Paskutini kartą paklausyk
Toks labai pažystamas ir geras
Tų senųjų naktų skambesys.
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia.
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.
Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos,
O jų šešėliai dengs praėjusius metus.
Bus pamokos, skambės skambutis,
Tik mūsų čia jau nebebus.
Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrįžtantis aidas dainos…
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegriš, nebegriš niekados.
Linksma suspausti gavus atestatą…
Paliksi klasę, suolus, kur vargai,
Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato,
Bet vėl paklausi kur draugai.
Draugai… Jau jie bus išblaškyti.
O klasė?.. Klasė jau kitų.
Atmink šie žodžiai bus rašyti
Vienos iš buvusių draugų.
Nepamirški draugų Tu ir klasės,
Prisiminki mokyklos takus.
Niekur nieko gražesnio nerasi,
Už mokyklinius savo metus.
Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubom išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negriš prabėgę dienos niekada.
Mes išeisim visi, tyliai duris užversim,
Gal ištarsim “sudie” paskutinį, nebegrišim daugiau.
Vėjas plaukus taršys,
Jis užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas dieną,
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokė skraidyti.
Gal sugrišim dar čia, į klases tas tuščias,
Bet sugrižę svečiais pasijusim…
|
|