|
|
Slampinėja vilkas su lape po mišką taikydamiesi ką nors nugvelbti ir ant danties užmesti. Staiga mato ant medžio šakos varna tupi, snape gabalą sūrio laiko… Taikosi, pajuodėlė, kaip patogiau įsitaisyti ir papietauti.
Vilkas ir šiaip, ir taip meilikaudamas prašo nors mažyčio trupinėlio, bet varna nė klausyti nenori. Tada laputė kūmutė, tarsi užvesdama kitą temą, staiga ir klausia:
– Varna, varnele, ar buvai šeštadienio talkoje?
– Buvau! – karktelėjo varna, o sūris lept ir iškrito.
Kitą dieną vėl vilkas su lape slampinėja po mišką. Žarna žarna ryja – taip norisi ką nors į skrandį pasiųsti… O medyje ir vėl ta pati varna, ir vėl su sūriu. Vilkas pradeda kaulyti. Nesiseka. Čia laputė kūmutė pricimpina prie medžio ir klausia:
– Varna, varnele, ar buvai šeštadienio talkoje?
Varna neskubėdama pasikiša po sparnu sūrį ir krankteli:
– Buvau!
– O rytoj ar eisi?
– Ką? – pasipiktino varna. – Ir vėl talka? – skėsteli ji sparnais.
Sūris lept ir iškrinta.
Tad pakelkime taures už tai, kad niekam niekada jau nebereikės eiti į Lenino pramanytas šeštadienio talkas.
Kartą žmogus kalbėjosi su skruzdėle.
– Kodėl tavo tokia didelė galva? – stebėdamasis paklausė žmogus.
– Todėl, kad esu protinga! – atsakė ji.
– O kodėl toks mažas ir susmaugtas tavo pilviukas?
– Kad tenkinuosi mažumėle maisto.
– Ar tiesa, jog tu gali ištisus metus pramisti vienu kviečio grūdu?
– Jeigu nieko nebeturiu daugiau, tai ir vieno grūdo metams pakanka. Negi mirsi badu…
– Gerai: aš tave pagausiu, uždarysiu ir padėsiu vieną kviečio grūdą! – pasakė žmogus. – Pažiūrėsime, ar tu teisybę kalbi, ar miglą į akis puti.
Sulig tais žodžiais žmogus užvožė skruzdėlę stikline po ja pakišdamas grūdą.
– Po metų ateisiu pažiūrėti! – nueidamas pasakė žmogus.
Praslinko metai. Žmogus pamiršo pažadą. Tik dar po dviejų mėnesių jis prisiminė uždarytą skruzdėlę. Eina pažiūrėti. Nustebęs žmogus žiūri, jog skruzdėlė ropinėja sveika gyva ir tik pusę grūdo sukrimtusi.
– Tu netgi viso grūdo nesudorojai! – stebisi žmogus.
– Taupiau! – atsakė belaisvė. – O jeigu tu būtum mane tik po dviejų metų prisiminęs? Jumis, žmonėmis, negalima pasitikėti.
Tad pakelkime tostą, kad bent mums artimiausiais žmonėmis būtų galima pasitikėti.
Lokys skaito laikraštį. Pro šalį bėga laputė.
– Ką gero rašo? – užšnekina ji lokį.
– Ką čia, velnią, gero rašys… Rašo, kad kainos vėl kyla.
– Vieni niekai… – atsakė laputė. – Kas valgė vištieną, tas ir toliau ją raitys… O kas čiulpė leteną, tas ją ir čiulps.
Lokys supyko, metė laikraštį ir patraukė į mišką. Miške jis pamatė beždžionę. Sėdi ji ant šakos ir laikraštį skaito.
– Ką rašo laikraščiai? – klausia lokys, lyg pats būtų neskaitęs.
– Ką čia, po perkūnais, gero rašys… Kainos vėl kyla.
– Niekai… – numojo letena lokys. – Kas su šiltais kailiniais vaikščiojo, tas ir tebevaikščios. O kas su pliku užpakaliu – tas ir toliau bus su pliku… – pasakė lokys.
Tad pakelkime taures už varguolius!
Jūreivis, išmestas į negyvenamąją salą, pasigavo papūgą ir išmokė ją kalbėti. Vieną vakarą mokytas paukštis atskrido pas savo šeimininką labai susijaudinęs.
– Tai moteris! – sumiksėjo papūga. – Gražuolė neišpasakyta!
Sutrikęs jūreivis šoko bėgti paskui paukštį, kuris skrisdamas vis šaukė:
– Ak, kokios jos akys, šefe! Ak, kokia figūra! Ak! Ak…
Pagaliau paukštis atsitūpė ant šakos ir snapu parodė:
– Štai ji, šefe!
– Ak, tu prakeiktas paukšti! – supyko jūreivis. – Čia juk papūga patelė!
Pakelkime taures už gražias moteris, kurios visos šiandien čia susirinko prie šio stalo.
Sugužėjo suliuoksėjo žvėrys rinkti liūto pavaduotojo.
– Rinkite mane! – siūlėsi lapė.
– Moteriškė šiam postui netinka! – suūžė žvėrys.
– Tai rinkite mane! – į priekį lenda ežys.
– Tu – dygliuotas! Visus subadysi.
Ir žvėrys vienbalsiai išrinko liūto pavaduotoju kiškį ilgaausį.
Kartą jis linksmai liuoksi per mišką ir mato besidarbuojančią mešką. Prisitaikė ir spyrė jau į šlaunikaulį, kad toji net suaimanavo.
– Aš tave, kiški, norėčiau pasveikinti… – užuot supykusi, linktelėjo meška.
Padrąsintas ir labai patenkintas žvairys striksi tolyn. Žiūri – vilkas. Ir jam spyrė. Kad užkauks pilkis…
– Aš tave, kiški… Sveikinu!
Skeltalūpis pastrykt į tankmę. O ten šernas. Ir tam spyrė.
– Aš tave, žvairy, į miltus sumalsiu! – sužviegė šernas, atstatęs baisias iltis.
– Matyti, kad šita kiaulė nebuvo rinkimuose, palingavo ausimis kiškis.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie nedalyvavo rinkimuose!
Į vyno statinę įkrito pelė. Pro šalį bėga katinas.
– Katinėli, gražuolėli, būk geras, ištrauk mane iš čia! – maldauja pelė.
– Jei ištrauksiu, tai ir suėsiu… – apsilaižydamas pasakė katinas. – Kas tau iš to?
– Sutinku! Ėsk! Nenoriu paskęsti statinėje ir mirti negarbinga mirtimi.
Katinas ištraukė nelaimingąją. Pelė tik vir vir vir ir jau urvelyje. Katinas pradeda gėdinti:
– O ką tu esi pažadėjusi?
– Katinėli, niekada netikėk išgėrusiomis damomis! – pamokė pelė.
Pakelkime taures už tai, kad ir išgėrusios damos ne visada tikėtų katinėliais.
Liūtas atsikėlė be nuotaikos ir labai piktas. Sutikęs tigrą jis suriko:
– Kas yra visų žvėrių karalius?
– Tu esi visų žvėrių karalius, senasis mano bičiuli, – išsigandęs atsakė tigras ir atatupstas atsitraukė.
Sutikęs gorilą liūtas vėl suriaumojo:
– Ar žinai, kas yra visų žvėrių karalius?
– Kaip gi aš galiu nežinoti, garbingasis liūte, – nuolankiai atsakė beždžionė. – Tu esi mūsų karalius.
Liūtas patenkintas… Ir štai jo kelyje dramblys. Liūtas rūsčiai suriaumojo:
– Tai kas yra visų žvėrių karalius?
Dramblys, užuot atsakęs, apkabina liūtą straubliu ir iškėlęs taip teškia, kad nelaimingajam net kibirkštys akyse pasirodo. Liūtas ir sako jam:
– Ar verta pykti vien dėl to, kad nežinai, kaip atsakyti?
Pakelkime taures už tai, kad mes visada žinotume, kada ir ką paklausti.
Geležinkelio stotis. Būriuojasi žmonės norėdami sutikti savo artimuosius, pažįstamus. Traukinys sustoja. Iš vieno vagono išlipa senas žydas. Jį apspinta giminaičiai ir ima klausinėti:
– Mielasis Abramai, kaip sekėsi kelionė? Kaip sveikata? Ar nepavargote?
– Ui! Klausykite, aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau… Man davė labai blogą bilietą: aš visą laiką sėdėjau atbulinėje sėdynėje, o ten trauka… Man ir dabar galva sukasi. Aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau… Dieve mano!
– Tai kodėl su kuo nors nepasikeitėte vietomis? Seneliui būtų kas nors užleidęs savo vietą.
– O su kuo gi aš keisiuosi. Juk kupė daugiau nieko nebuvo!
Siūlau tostą už tai, kad mums gyvenime niekada netektų atsidurti seno žydo vietoje.
Potvynis. Visi siaubo apimti. Žmonės griebiasi išvartų, lentgalių, kažkokių nuolaužų ir stengiasi pasiekti sausumą. Tik vienas senas žmogus sėdi sau ramus krėsle.
– Greičiau bėk! – šaukia jam žmonės iš paskutinio pagalbon pasiųsto sunkvežimio.
– Dievas man padės, – ramiai atsako senis ir net negalvoja pajudėti iš vietos.
O potvynio vanduo vis kyla ir kyla. Jis jau semia kambarius. Prie senio priplaukia paskutinė valtis. Iš jos gelbėtojai šaukia:
– Seneli, eikš čionai! Dar yra viena vieta!
– Dievas man padės! – ramiai atsako senis ir meldžiasi.
Gelbėdamasis nuo kylančio vandens senolis užsiropščia ant stogo. Bet vanduo greit paskandins ir stogo viršūnę, kaminą. Virš namo pakimba malūnsparnis. Gelbėtojai išmeta virvines kopėčias.
– Kabinkis, seni! Tai paskutinis šansas.
Tačiau senis vis tvirtina savo:
– Dievas man padės!
Su šiais žodžiais atrieda didžiulė banga ir nuplauna užsispyrėlį. Rojuje senis sutinka Dievą ir pradeda priekaištauti.
– Viešpatie Dieve, aš taip laukiau tavo pagalbos! Kodėl tu apleidai mane nelaimėje?
Ir pasigirdo rūstus Dievo balsas:
– Nevykėli! Kvaily nelaimingas! O kas tau siuntė sunkvežimį, paskui valtį ir malūnsparnį?
Siūlau tostą už tuos, kurie moka pasinaudoti savo progomis.
Ilgai ruošėsi žydelis vesti. Nežino, ką daryti. Viengungiui blogai. Vienas neišgyvensi viso gyvenimo. Susirgsi ar ištiks kokia nelaimė, kas slaugys ligonį? Vesi – irgi negerai… Tuojau pasipils vaikai… Uždirbk ne tik sau, žmonai, bet ir mažiesiems ėdrūnams… Ar užteks jėgų?
Svarstė svarstė žydelis ir nežino, kaip pasielgti. Nueina jis pas rabiną patarimo prašyti.
– O išmintingasis rabi, pasakyk man – vesti ar nevesti?
Rabinas pasižiūrėjo į vaikiną, giliai atsiduso ir užjausdamas pasakė:
– Daryk, kaip išmanai. Vėliau vis tiek gailėsiesi.
Tad pakelkime taures už nepavydėtiną vyrų likimą.
Traukinio kupė važiuoja nebejaunas rabinas. Ant viršutinės lentynos rengiasi miegoti bendrakeleivis – jaunuolis. Šis ir klausia:
– Meldžiamasis, gal pasakytumėte, kuri dabar valanda?
Rabinas, nieko neatsakęs, nusisuka į sieną ir užmiega. Rytą traukinys privažiuoja sostinę. Abu keleiviai pabunda ir ruošiasi išlipti. Rabinas pažiūri į laikrodį ir bendrakeleiviui sako:
– Jaunuoli, jūs manęs vakar klausėte kelinta valanda? Tai va, dabar pusė devynių.
– Kodėl vakar tylėjote, gerbiamasis, kai klausiau? – stebėjosi jaunuolis.
– Matote, jeigu vakar būčiau atsakęs kelinta valanda, tai jūs būtumėte manęs paklausęs, kur aš vykstu. Būčiau atsakęs, jog į sostinę. Jūs būtumėte man prisipažinęs, jog neturite kur nakvoti. Aš, kaip geras žmogus, būčiau pakvietęs į savo namus. O aš turiu gražią jauną dukrą. Naktį jūs tikriausiai būtumėte ją suvedžiojęs, ir ji būtų pastojusi. Būtų tekę jums ją vesti.
– Na ir kas? – sušuko jaunuolis.
– Taigi vakar ir pamaniau: kam man reikia tokio žento, kuris net laikrodžio neturi.
Tad pakelkim taures už vyrišką išmintį.
Tai buvo labai seniai. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Keliaudamas žydas nakvojo karčiamoje. Valgyti jau nieko nebuvo, išskyrus duoną ir kiaulieną. Išalkęs žydas valgė viską.
Staiga kilo audra. Pradėjo blykčioti žaibai. Be paliovos trankėsi perkūnas. Kilo uraganinis vėjas…
– Viešpatie, atleisk man! – išsigandęs meldėsi žydas ir čia pat ėmė gėdinti Dievą:
– Argi verta dėl to mažyčio gabaliuko kiaulienos kelti tokį didelį triukšmą?
Tad pakelkime taures už šeimininkus, taip gražiai paruošusius šį vaišių stalą.
Į vieną miestelį atvyko rabinas. Tačiau nė vienas žydas jo nepasitiko. Tuomet jis pakėlė rankas į dangų ir sušuko:
– Lai pavirsta šis miestelis pelenais! Lai jis sudega iki pačių pamatų!
Tačiau tuojau pat rabinui pagailo žmonių ir jis tarė:
– Visatos Valdove, galingasis Dieve, Viešpatie, neatsiųsk gaisro į šį miestelį.
Ir įvyko stebuklas – miestelis nesudegė. O kas būtų buvę, jeigu rabinas nebūtų atšaukęs savo prakeikimo?
Pakelkime taures už gailestingumą.
Kartą pagyvenęs vyriškis atėjo pas gydytoją. Pacientas atrodė labai išvargęs, kažko prislėgtas.
– Pone gydytojau, – pasakė jis liūdnu balsu, – aš nežinau, kas man darosi. Pastaruoju metu naktį niekaip negaliu užmigti.
Gydytojas apžiūrėjo vyriškį ir prirašė švelniai veikiančių raminamųjų vaistų.
– Tai turėtų padėti! – pasakė gydytojas.
Po poros savaičių vyriškis vėl pasirodė gydytojo kabinete.
Vaistai beveik nepadėjo. Gydytojas patarė vakarais pasivaikščioti, ritmiškai giliai kvėpuoti, atlikinėti lengvus gimnastikos pratimus.
– Šiaip jau jūsų sveikata gera! – nuramino gydytojas liūdnomis akimis žiūrintį vyriškį.
Po keleto dienų vyras vėl atvyko pas gydytoją. Šį kartą jis gavo receptą stipriai veikiančių migdomųjų. Gydytojas prieš tai jį įspėjo apie galimą pavojų, kuris tyko, jeigu vaistai vartojami didelėmis dozėmis ir ilgai.
Tačiau po kurio laiko vyras vėl pasibeldė į gydytojo duris.
– Dabar tegali padėti tik viena vienintelė priemonė, – pasakė gydytojas. – Tiesa, ji nėra pigi, tačiau ilgalaikė. Šią priemonę aš pats išbandžiau. Padarykite ir jūs taip. Ji tiesiog stebuklus daro!
Vyriškis daugiau gydytojo kabinete nebesirodė.
Tad pakelkime taures už tą nuostabią priemonę nuo nemigos, kuri vadinasi televizoriumi.
Dantų gydytoja turėjo ištraukti dantį nervingai moteriškei. Apie nuskausminamuosius ji nenorėjo ir klausyti. Pamačiusi medicinines reples moteris dar tvirčiau sukąsdavo dantis, rankomis įsikibdavo į krėslo atramas… Jos visa išvaizda rodė, jog jokia jėga neprivers prasižioti.
Dantistė pasišaukė seselę į šalį ir sušnibždėjo:
– Kai aš tik duosiu ženklą, bakstelkite adata pacientei į sėdimąją.
Gydytoja pasiruošė. Seselė tik bakst! Moteriškė iš netikėtumo aikt! Tuo akimirksniu dantistė kapt už skaudamo danties… Timpt!
– Na, va… Matote, – šypsodamasi dantistė rodo pacientei ištrauktą dantį. – Ar labai skaudėjo?
– Nelabai! – su palengvėjimu atsiduso pacientė. – Tačiau aš niekados netikėjau, kad danties tokios ilgos šaknys…
Tad pakelkime taures už tai, kad niekada mums nereikėtų atsidurti nervingos pacientės vietoje.
|
|
(+1)
Loading... | 
Gairės: Juokingi palinkėjimai, Linksmi palinkėjimai, Linksmi tostai | 
Kategorija: Juokingi tostai | 
Peržiūrėta: 219 | 
