|
Lyg stebuklo iš pasaulio kraičio,
Lyg auksinio ryto saulės spindulių —
Pasakėlių balto karalaičio —
Laukite pabeldžiančio iš paširdžių.
Ir ateis taip laukiamas vaikelis —
Lyg matytu veidu, žinomom akim —
Širdies dalį ėmęs iš Tėvelio,
Pasibeldęs meile Motinos širdin.
Būkit jūra gerumo, švelnumo ir meilės,
Kur galėtų plukdyti mažylis laivus.
Jūsų pasakų skliautais vaikystę nuvedęs
Ji užaugtų protingu, laimingu žmogum.
Būkit jūra bekraštė išliejusi meilę,
Kur galėtų braidyti mažylis dažnai.
Ir išgirskit, Jai krykštaujant, vaikišką laimę —
Būkit mūsų Dukrelei artimiausi draugai.
Į laimės jausmą — lyg į maldą!
Į savo sėkmę — lyg į dangų!
Pasiekęs savo laimės kalną,
Paimk vaikelį mūs ant rankų:
Kai Jį laikysi, nešk į aušrą,
Ir į baltų sapnų mėnulį…
Tuomet Jam vyriškumo jausmą
Dainuos Tava širdis, Drauguži.
Svajotume gyvenimą Sūnaus
Paverst baltuoju pasiekimų sodu
Su bičių dūzgesiu pavasario dienoj,
Su patarimais artimų aukotais,
Kur Jis klausytų patirties didžios…
Jam baltas sodas obuolį paduotų
Ir meilės patirtį bylotų lūpomis žmogaus
Apie naktis žvaigždėtas, nemiegotas,
Kada užaugęs pasiekimų vaisiaus paragaus.
Mes žinom, kad yra labai svarbu
Gyvent tarp artimų žmonių!
Lelijų žiedlapių svajingas aromatas
Rasos lašais pagirdys Jūsų Sūnų
Ir saulei tekant, kada niekas to nemato,
Palies Jį žiedlapiais ir pabučiuos mažylio kūną.
Tai moteris — mama, močiutė — lies Jį rankom
Lyg liestų princą laimės kupina diena.
Gėlių planetoj nematys mažylis vargo —
Globos šventosios Motinos gėlė — baltoji lelija.
Kuomet augint vaikelį patirties pristinga,
Palaimos ranką tiesia Marija didinga.
Į Tave pasirėmus — esu moteris.
Už Tavęs atsistojus — slepiuos nuo perkūno.
Prie Tavęs prisiglaudus — rami bus širdis,
Kad auginsi, globosi tik Tu mūsų Sūnų.
Būk Jam švyturiu žemėj ir jūroj plačioj,
Būk uola, į kurią atsiremtų.
Tu apsaugok mūs sūnų didžiausioj audroj…
Būk šviesa, iš kurios viltį gertų.
Eina laikrodis tarsi Žmogus —
Tik žingsnius jo matuoja strėlė:
Gerumu, artumu, dosnumu,
Širdimi seno laiko tėkmėj.
Neskaičiuokite laiko brangaus,
Kai vis tiesit vaikeliui rankas —
Dėl pasaulio, dėl tikro Žmogaus —
Reikalinga Tėvelių auka!
Būkit vaikeliui širdies dalimi,
Jo gyvenimo jūroj — gyvais gintarais,
Nes Jūs žmonės brangiausi, labai artimi
Būkit Jo vandenyne amžinaisiais laivais.
Gintarinėj Jo pasakoj būkit tiesa,
Būkit saitais draugystės senos ir tvirtos,
Šeimyninio lizdo auksine uola,
Kur nuo vėjų šiauriausių vaikelį užstos.
Lyg pavasario vėjas tarp vyšnios žiedų,
Lyg žvaigždėtas dangus akys žvelgė —
Šildei dangiška meile iš savo delnų,
Kol į širdį kažkas pasibeldė.
Aš jaučiau, kad gyvybė trapi manyje
Ir džiaugsmu mano akys nušvito —
Išnešiojau mūs meilę Sūnum savyje,
O dabar Jam meldžiu Dievo Krikšto.
Su Gandradieniu, brangi Draugų šeima,
Su gimtadieniu didžiausio Jūsų džiaugsmo!
Štai nematomam dviejų širdžių lizde,
Jūsų Meilė vystykliukus džiausto.
Skalbia rytmetis mažylio palutes,
Rytmetinės rasos Jūs Gandriuką prausia,
Spinduliai bučiuoja, glosto rankutes,
Pila Angelas padangių gausą…
Su Gandradieniu, brangi Draugų šeima!
Keliam tostą Jūsų neregėtai laimei.
Išugdykit gerą širdį žmoguje,
Po šapelį Jam sukrovę lizdą meilei.
Ąžuolo pavėsy tarp šešėlių
Jūsų Sūnaus atvaizdas gyvens —
Plačiapetis skrydis tartum vėjo…
Užmojis didingas lyg vandens.
Apkabint didingą siluetą
Gali tik Mama, nes Jį gimdys.
Ir tik Tėvas, Jam užleidęs vietą,
Būsimam gyvenime išvys.
Laukit — ąžuolaičių žemei reikia!
Laukit — ten lyg paukštis Jūsų Sūnus verkia…
Sapno ateity mačiau aš Dukrą,
Kurios laukiate bemiegėm naktimis:
Vaikėsi pavėjui pienės pūką
Tarsi angelas sidabro žvaigždėmis.
Neregėto grožio Jos akelės,
Perpinti žvaigždelėmis ilgi plaukai…
Debesyno delnas — Jos lovelė,
Lietaus ašarėlės — Jos žaislai.
Nemiegokit, mylimi, budėkit —
Lietuje ir saulėj Ją regėkit.
Garbingo amžiaus jubiliejus –
Vainikas metų praeities,
Kur rasi smilgų ir lelijų.
Tokia pusiausvyra lemties,
Kad pilką dieną šventė keičia,
O ją – sunki darbų našta…
Branginki, vertinki ir džiaukis
Dalia, kuri vien tau skirta.
Susikaupė širdy ir išmintis, ir patyrimas,
Ir nueitų dienų graži rimtis.
Tai, kas praėjo, kas jau buvo –
Kaip kraitis, dovana arba lemtis.
O būsimieji metai tegul būna
Praėjusių brandus ir ilgas tęsinys!
Ir saulė matys, ir mėnulis matys,
Koks jubiliejus, kokia sukaktis!
Tiktai nemanyk, kad nors kiek pasenai.
Iš džiaugsmo visi mes atrodom jaunai.
|
|