|
Keliavo Ašotas iš vieno aūlo į kitą. Kelias ėjo kalnais, vingiavo tarp uolų ir bedugnių. Staiga asilas sustojo ir nė iš vietos. Ašotas pradėjo jį raginti, šūkauti. Asilas stovi kaip įkastas. Ėmė Ašotas jį keikti, vadinti visokiais žodžiais, talžyti botagu. Bet asilas kaip stovėjo, taip ir paliko stovėti. Paskui jis pats nuėjo. Ir tada Ašotas pamatė, kad už posūkio stovi didžiulis akmuo, kuris ką tik nukrito, ir jei asilas nebūtų sustojęs, akmuo būtų juos abu užmušęs. Apkabino šeimininkas protingą gyvulį ir padėkojo.
Tad išgerkim už tai, kad mes visada ginčydamiesi įsiklausytume į kito nuomonę, tegul jis būna net ir asilas.
Guli senukas mirties patale ir ateina giltinė. Ji sako viskas senuk pasiimu aš tave. O senukas sako:
– Duok man dar pagyventi tiek kiek mano sode ant obels yra lapų.
– Ne tiek žmonės negyvena! – sušuko giltinė. Aš tau duosiu pagyventi tiek metu kiek tu turi TIKRŲ draugų. O senis iškart ir numirė.
Tad pakelkime taures už tikrus draugus!
Du vyrukai nutarė kaip reikiant pašvęsti. Nuvažiavo į sodybą, išsikepė paršelį. Atkimšo butelį. Na, vienas ir sako:
– Už laisvę!
Kitas pažvelgė į keptą paršelį ir paprieštaravo:
– Paršelis irgi buvo laisvas… Bet kaip baigė. Tad geriau už laisvę!
Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas:
– Niekše! Štai kaip reikia žibinti!
Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai!
- Ar žinote kaip atsirado krepšinis? Kartą, senovėje, dievas sukūrė krepšinio lanką. Ir įtaisė jį ant paties aukščiausio kalno. Lankas buvo taip aukštai, kad niekas neįstengdavo įmesti į jį kamuolio. Bet kartą vienas narsus lietuvis įsibėgėjo, pašoko, pakilo aukštai aukštai, taip aukštai, kad beveik pasiekė saulę, ir metė kamuolį. Bet kadangi aukštai saulė šviečia labai karštai, narsusis krepšininkas apdegė ir taip atsirado negrai, kurie krepšinį žaidžia geriau už lietuvius!
Tad išgerkime taurę už tai, kad laimėtume, nenudegdami saulėje!
Du gaidžiai susimušė kieme ir vienas nugalėjo. Jis užskrido ant stogo ir ėmė girtis savo jėga ir vikrumu. Gyrėsi ir save garbino vis garsiau ir garsiau. Staiga atskrido erelis, čiupo gaidį ir jį nusinešė.
Tad išgerkim už tai, kad jėga ir kuklumas visada gyventų drauge!
Žmogui protas duotas tam, kad jis protingai gyventų, o ne tam, kad matytų, jog kvailai gyvena.
Išgerkime, kad turėtume ne tik geras akis!
Paukštis stiprus – sparnais, o žmogus – draugyste, tad branginkime tai kas šalia mūsų – tikrus draugus!
Mama tvarkosi, įeina duktė ir sako:
– Mama, negaliu žiūrėti, kaip tu vargsti. Einu į diskoteką.
Tad pakelkime taures už geraširdes dukreles.
Tuk tuk… Kas ten? Giltinė! Na ir kas? Na ir viskas…
Pakelkime tostą, kad niekada neateitų giltinė.
Viena storulė, kreipdamasi į burėją, paklausė:
– Sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti?
– Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau… Ir priešingai – kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau. Spresk pati.
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.
Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.
– Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė.
– Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?
– O ko verta Meilė be ištikimybės?
– Prieštaravo šioji.
– Vaikeliai, – įsikišo Fantazija.
– Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.
Tad pakelkime taures už Fantaziją.
Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė.
Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi!
Išsiskiriant
širdį nudiegia
Jauni trumpam susitinkam.
O vakaro saulė –
Ant bėgių …
Kaip tikslas,
Kuriuo gyveni.
Taip noris gyventi pasauly,
Ilgėtis,
į mylimą lėkt
Skubėti nuo saulės
į saulę skubėti
Ir …
Jos nepasiekt.
Šimtametis ąžuolas prilygsta jėgai,
Kurią nešėte savy per amžių.
Jums dainuoja šimtasparniai laiko vėjai,
Sidabrinės rasos veda braidžiot…
Po laukinį vėją, po žvaigždynus,
Po baltųjų gulbių saulėtas dausas,
Po kristalo druską, rausvą vyną
Ir lietuviškos garbės giesmes.
Šimtamyliais batais ėjo Jūs likimas
Ir gyvybės žvaigždę nešė dangūs —
Jūs po Dievo delnu esat gimęs
Ir visiems mums Jūsų metai brangūs.
|
|