|
Noriu jausti tavo siluma, svelnu apkabinima. Dziaugsme ar liudesyje uzmigti ir pabusti tavo jaukiame glebyje…
Rožės raudonos, cukrus saldus. Vien tik dėl meilės sukurtas žmogus!
Yra MEILĖ – sako ji graži. Tai tikriausiai tol, kol mes maži. Sako, kai užaugi, būna daug sunkiau. Būkime mažyliais, bus patiems lengviau.
Apsikabinęs mane su savo rankomis aplink mane,
Aš jaučiuosi taip patogiai ir saugiai.
Mano širdis plaka myliomis, minutėmis
Kai turiu tave taip arti savęs.
Kaip tu žaidi su mano plaukais ir pabučiuoji mane
Aš negaliu padėti, bet šypsena tiesiai iš mano širdies.
Aš galiu matyti kaip tu rūpiniesi iš žvilgsnio, iš tavo akių,
Tai priverčia mane niekada neleisti tau išeiti, tik pasilikti
Susiviniojus tavo rankose amžinai,
Kur niekas daugiau nerūpi, bet tik tu ir aš…
Aš žinau, tu buvai užsiėmęs,
Aš turėjau dalykų padaryti tai pat.
Mes neturėjom pasišneketi daug laiko.
Aš jaudinuosi nors viskas gerai.
Aš turėjau kitų dalykų mano mintyse,
Aš užtikrinta tu turėjai taip pat,
Bet aš tik turėjau tau pasakyti
Mano drauge…
Ei, aš pasiilgau tavęs!
Tu skaitai tik tai, ką aš tau rašau,
Tu girdi tik tai, ką aš tau sakau.
Nematai šviesos.. Nematai dienos,
Tau nereikia net pavasario gaivos…
Tu norėtum atsibusti tyloje,
Tu noretum tyloje pajusti mane
Ir kad liktų viskas amžinai.
Ta tyla ir tie jausmai…
Nesvarbu, kad dabar šalta ir tamsu,
Tau svarbu, tik būti su manim kartu,
Nesvarbu nei laikas nei vieta,
Tau svarbu tik tai kas mūsų širdyse…
Aš ištarti galiu,
Daug žodžių gražių.
Bet gražiausias yra,
Myliu Tave!
Galiu jį kartoti kas dieną,
Dešimt kartų per dieną!
Galiu aš sakyti,
Galiu padaryti,
Galiu apkabinti
Ir pasakyti:
Noriu aš būti
Tavo mergytė…
Rudenėja jau rudenėja, lapai meta lapus.
Rudenėja jau rudenėja, man darosi vis neramu.
Rudenėja jau rudenėja, tamsa temdo širdis.
Rudenėja jau rudenėja, lietus jau aplanko mus.
Rudenėja jau rudenėja, šaukiu tave balsu kimiu.
Rudenėja jau rudenėja, atsiliepk prašau, kur bebūtum tu.
Kai mano lūpos tars piktus žodžius,
Žinok, reiksmė jų visiškai kita,
Jie kviečia apkabint mano pečius
Ir trupučiuką pasėdėt šalia.
Kai mano akys svaidysis žaibais,
Žinok, jos slepia meilę ir tada
Tu apiberk mane švelnumo bučiniais
Ir viskas vėliai plauks sena vaga.
Ar atmeni kvailystes, mano drauge, kaip lietuj lyjant verkė medis, o mes stovėjome po lapais ir gaudėm lūpom ašaras vaiškias…
Ar atmeni, nepastebėjom, gulėjom žolėje apsikabinę ir negalėjom pakilti aukštyn… nes vystančias žoles ir mūsų plaukus, suaudė vėjas į rudeninį kilimą, norėjom garsiai šaukti “kylame!”, tačiau gulėjome prie žemės ne vinimis, o ašaromis prikalti…
Myliu tave. Myliu karstai. Bet tu sito nezinai. Galbut niekad nesuzinosi…
Mylėk mane, kaip aš tave, ir mes draugausim net kape!
Aistros suteikia proto kvailiausiems žmonėms ir paverčia kvailiais protinguosius.
Ej, mazuli, ar jauti, kad labai man patinki. Visada tave mylesiu, kol galiausiai isprotesiu, bet kartosiu visada, kad labai myliu tave.
Dovanoju savo sirdi, bucini ir savo minti. Kita diena pagalvosiu, o sia diena pabuciuosiu.
|
|