|
Krinta baltos snaigės lyg pūkai,
Švelniai prisiglaudęs “myliu” pasakei.
Ir staiga nuleki… “pasivyk” šauki,
Balto sniego gniužtę į mane meti.
Aš tave vejuosi, blaškosi širdis,
Ką jaučiu svajose, lūpos pasakys.
Paveju, sugaunu, ir apkabinu,
Mylimą ir jauną prie širdies glaudžiu.
Ir balta alėja, einam mes vieni,
Lūpos susilieja meilės bučiny.
Kai rytmetinė saulė pateka nuo rūko,
O visą grožį gaubia dar rasa.
Aš tau, mažuti, atnešu ant rankų, meilę tyrą,
Kurios viduj: tik tu ir aš…
Tu neliūdėk, nes aš šalia.
O kai manęs nėra, yra žvaigždė,
Kuri tau spindi!
Todėl šypsokis, nes niekada nebūni viena!
Kai švelnios lūpos karštų bučinių tik geis…
Kai noras mylėti ir būti mylimam be proto daug ką reikš…
Sakyk, kad myli tu karštai mane,
Ir aš surasiu vietos savo širdyje.
Tu manes mylėt nenori,
Tau mano meilė svetima,
Mylėk, brangusis ką tik nori,
Bet aš mylėsiu tik tave…
Tu nepyk, kad mano lūpose žodžių per maža,
Kad tylėjimą mėgstu ir aš, ir atmink,
Kad ne lūpose meilė tikroji juk,
Liepsnoti be žodžių dar gali širdis.
Visi esame angelai tik su vienu sparnu.
Norėdami skristi privalome apsikabinti.
Atsibus tavo širdutėje meilė,
Po daug nemiegotų naktų…
Gal norėsi sugrįžti – mylėti,
Bet tada viskas bus per vėlu…
Te sianakt sapnuosis tau saule skaisti, geltoni pieniu laukai. Tebus sianakt sirdele rami, nes as atmink, su tavimi…
Jaunimelis daug nelaukia, kai gamta myletis saukia, kad nebutu oi oi oi – pirkit sargi “Billy-Boy”!
Ilgiuos taves, ilgiuos lyg lengvo vejo. Ateik ir karstus smilkinius paliesk. Ilgiuos taves lyg gurksnio tyro oro. Per nakti prirukytam kambary.
Susitiko zirnis pupa ir zemyn sijona lupa. Zirni zirni ka darai? Nesijaudink, bus gerai! Is pradziu pupa supyko, bet veliau ir jai patiko…
Lik sveika, sudie, chaliava tele2 salie… ir musu sirdys taip skaudes, kai babkes saskaita sues… sudie, salie, sudie brangi, tu liksi amziams musu atminty…
Meilės pradžia ir pabaiga panašios: susitikus trūksta žodžių.
Meilė – stipresnė už mirtį ir mirties baimę.
Tik ja, tik meile laikosi ir eina į priekį gyvenimas.
|
|