|
Tu mano gyvenimo saulė,
Tu mano gyvenimo zvaigždėtas dangus,
Nieks mūsų išskirti negali,
Nes Tu man brangiausias žmogus…
Tikėk, kad vietoj stovi saulė,
Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna.
Tikėk jog tiesa – tai apgaulė,
Bet mano meilė Tau – amžina!
Myliu tave labai labai,
Te išsipildo mūs sapnai.
Sapnai visi visi visi,
Ten kur mes lakstome basi.
Aš atbėgau tam, kad pasakyčiau
Tai, ką tu ir taip senai žinai
Noriu, kad žinotum: aš mylėjau,
Tebemyliu ir žadu mylėti amžinai.
Kol saulė dar nenusileido,
Kol dar širdis pilna liepsnos,
Mielasis, man reikia tavo veido,
Ir balso tavo, lyg dainos!
Jau naktis… o blakstienos nelimpa…
Ir sapnai neaplanko manęs…
Ir širdis plaka smarkiai, nerimsta…
Gal todėl, kad ilgiuosi tavęs..?
Tu – obelų žiedai mažyčiai,
Tu – ramunėlė nuo lankos,
Tavęs į saulę nemainyčiau,
Tavęs, kaip pasakos žavios!
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…
Meilė – tai žodis šventas,
Meilė – galinga yra,
Meilė nemiršta, ne…
Meilė yra tavyje!
Meilė – tai mažytis paukštelis:
Per daug suspausi – mirs,
Per daug atleisi – išskris.
Ką myli – paleisk.
Sugrįš – bus tavo.
O jei ne – tuomet tavo niekada ir nebuvo…
Pasaulis būtų per žiaurus,
Per daug klastingas ir klaikus,
Jei tarp gyvenimo audrų,
Nebūtų meilės valandų.
Pražydo gėlės,
Gamta atsigavo,
Pamačiau tave,
Ir širdis suprato.
Nereik man kitų,
Merginų gražių,
Man reik tavęs,
Noriu būti kartu.
Kažkas man pasidarė,
Tikriausiai aš sergu.
Nes vos tave pamačius,
Iš karto paraustu.
Širdelė smarkiai plaka,
Ir seilės ima tyst.
Tave pašaukt norėčiau,
Bet negaliu išdrįst.
Buvau net poliklinikoj,
Del šitų sopulių.
Ir daktaras nustatė,
Kad aš tave myliu!
Žinok kad meilė – auksinis perlas,
Žinok kad meilė – ateitis,
Žmogus be meilės – lyg aklas vergas,
O jo gyvenimas tartum naktis.
Vėlyva meilė skaudina krūtinę…
Dažnai apkartęs jos svaigus medus,
Dažnai jau ji trumpa ir paskutinė,
O lauki, trokšti jos jaunatviškai godus.
Gaivina ji, šviežia žole padvelkus,
Ir net pirmos – lakštingalą girdi…
Bet židiny ne tokios degios malkos,
Ir nerimas – kaip kirmėlė širdy.
Kad meilės tai delčia, kad pilnatis pralaimi,
Ta nuojauta – per dieną ir pernakt…
Gal tai ne meilė jau, o deginanti baimė…
Jos, paskutinės, amžinai netekt…
|
|