|
Joninės atėjo, Jonas pralinksmėjo, o svečiai apgirtėjo!
Tegu pačią trumpiausią ir linksmiausią metų naktį,
Paparčiai tik Jums pražįsta stebuklingais žiedais.
Kuo geriausios sėkmės, kuo tvirčiausios sveikatos,
Kuo didžiausios laimės linkiu Jums Joninių proga!
Tavo vardas brangesnis už saulę ir už tūkstančius aukso žvaigždžių.
Tavo vardas tik vienas pasauly, kurio pamiršt niekaip negaliu.
Ši diena tokia šilta – su Vardadieniu Tave!
Daug laimės, džiaugsmo, saulėtų dienų ir ilgų, sveikų gyvenimo metų vardo dienos proga tau linkiu.
Už mūsų gerą draugą Antaną,
Mes pakelkim tostą gerą.
Būki sveikas ir laimingas,
Gražus, linksmas ir turtingas.
Sveikinu turint vieną iš pasaulyje gražiausių vardų.
Su vardadieniu!
Ramybė – ideali sielos būsena, tačiau judėjimas – amžinasis gyvybės variklis!
Tad pakelkime tostą už tuos, kurie dar nepavargo!
Ne kartą žengs ruduo pilkais arimais,
Ilsėsis žemė po speigų skara, –
O mes visi, jaunystę prisiminę,
Ilgėsimės, kad buvo ji trumpa.
Pakelkime taures už prabėgusią jaunystę!
Sakyti tostą malonu,
Kai šitiek vyrų ir žmonų
Gražiai susėdę poromis,
Ir vyrai žvilgsniais renka mis.
Ak, tikrą žavesį pamatę,
Jie skelbia Mis – JUBILIATĘ!
Neliūdėkite prabėgusių dienų –
Jų praeitis dar niekam negrąžino.
Nors būta jų kaip kūdikis švelnių,
Svaiginančiai gilių kaip taurė vyno.
Pakelkime taures už prabėgusias dienas!
Tegul garbingas jubiliejus
Naujų jėgų širdy pasės
Ir pakylės, lyg laisvas vėjas,
Ieškot gyvenimo žvaigždės.
Svečiams išsiskirsčius, žmona ilgai šniurkščiojo nosimi, pagaliau pravirko.
– Kas yra? Kas atsitiko? – nustebo vyras. Juk vaišės praėjo puikiai. Visi svečiai liko patenkinti.
– Tau tik svečiai ir terūpi! – kūkčiodama atsakė žmona. Staiga ji nusišluostė ašaras ir perėjo į ataką:
– Koks tu stuobrys netašytas! Argi tu negalėjai ramiai ir paprastai susirinkusiems pasakyti, kad mudu su tavimi gyvename dvidešimt trečiuosius metus, o ne visa gerkle išbliauti: „Mes susituokę jau ketvirtį amžiaus!“
Pakelkime taures už tai, kad, mums išsiskirsčius, mūsų mielieji šeimininkai nerastų priežasčių būti nepatenkinti.
Ūkininko žmona sako vyrui:
– Antanai, rytoj sukaks dvidešimt metų, kai mudu tuokėmės. Gal ta jubiliejaus proga papjauti gaidį?
– O kuo jis čia dėtas? – nustemba vyras.
Pakelkime taures už ilgą šeimyninį gyvenimą, bet neieškokime šios nelaimės atpirkimo ožio.
Už tai, kas buvo ir dar bus,
Už ateities miražą!
Gražias dienas!
Gerus draugus!
Už viltį ir už drąsą!
|
|